Prawda a prawada II... (Litewski)

„Tiesa ir tiesa – II“

„Sąvoka ir sąvoka ir idėja...“

Pasigalėjimas, mielaširdingumas, meilė – tai sąvokos, kurios priskiriamos santykiui Dievas – žmogus... – Galimas daiktas, kad tai: gryna sąvoka.“

Jeigu žmogus egzistuoja Absoliučiame Prote, yra įsivaizduojamas Panintelekte, tūno Protosąmonėje – tai žmogus yra intelektuali būtybė – tarytum dvasinė. Kas gi, jeigu ne Dievas žino, kokiu būdu žmogus buvo sukurtas ir vis dar kuriamas „tarsi“ kiekvieną sekundę (su nedideliais skirtumėliais arba skirtumais). Pasigalėjimas, susimylėjimas, meilė santykyje Dievas-žmogus tai tam tikra (mokslinė) tiesa. Gal būt – jeigu „žemiškoji realybė“ tvyro Protosąmonėje – negalima kalbėti apie Dievo afektus žmogaus atžvilgiu. Gal būt nėra racionaliai paaiškinamų prielaidų dėl jausmų Dievas – žmogus linijoje. Galimas daiktas, kad Dievas į „žemiškąją realybę“ žiūri ne tiek instrumentaliai, kiek rutiniškai. Medicinoje, pav. atliekant eilinius tyrimus atliekami pagrindiniai tyrimai – rutiniškai (kiekvieną kartą), o vėliau pagal reikalą – specialūs (papildomi) tyrimai. Gal būt tai yra Viešpaties grynai protinė veikla (darbas) → „Faraonas ir belaisvis...“ – 1990 m. balandis.

Ponas Dievas turi teisę sukurti baisius dalykus, pav. Verdum, Stalingradą, Laukinius Laukus – kadangi visas veiksmas vyksta tiktai „Protosąmonėje“ → „Senasis Platonas...“ 1989 m. birželis (kiti – pav. raupsai, vėžys, AIDS). Gal būt Viešpats yra geras – „mano keliai nėra jūsų keliai“ – o „pažinsite medį iš jo vaisiaus“. („Viešpats yra pavydus Dievas“). – Gal būt ypatingais atvejais, pav. variante – Jėzus Kristus egzistuoja Viešpaties dėmesys didesnis, intelektualus darbas. Religinėje giesmėje sakoma, kad Kristaus buvo laukiama 4 tūkstančius metų, o po Paėmimo į Dangų praėjo beveik 1970 žemiškųjų metų. – Taigi tasai variantas saistosi (persipina) su žmogaus istorija nuolatos (pagal Žydų Kalendorių). – Jeigu Viešpačiui amžinybė tėra tik trumpa akimirka (viena iš galimybių) – tai Viešpaties veikla – Jis žino viską (- tiesiogine sąvokų Amžinybė ir Viskas reikšme) (- nes Viešpats tikriausiai gerokai anksčiau žino, kad bus „žemėje“) – remiasi vien tik variantų (meandrų) pyniojimu – grynai intelektualus darbas – gal būt nėra vietos jausmams. Jeigu žmogus - tai projektuojama ir transportuojama idėja (pav. į paveikslus) – „Savastyje“, „tarytum šešėliai“ kaip pav. Kurosavos filmuose (pav. „Senasis Platonas...“) tai Ponas Dievas gali su žmogumi daryti ką tinkamas – be pav. kaltės jausmo. „Ir ar turi širdį“ – „Apie Viešpatį“ – 1982 kovas ir gal jaunatvišką šauktuką „o gal perdeda...“ – ir tai be klaustuko – kiek galima ištverti, iškentėti. – O geriau būtų, jegu būtų klaustukas.

-Šiam straipsniui galima būtų pridėti dar vieną pavadinimą: „Apie Viešpatį – II“.

-Kaip Jūsų Švetenybė matote šiame Texte nėra nieko naujo („Apie Viešpatį...“ – 82, „Senasis Platonas...“ – 89, „Faraonas ir belaisvis...“ – 90).

-Gal vis dėlto derėjo auščiau išdėstytas mintis išaiškinti.

Parašyta: Poznanėje, 1999 vasario 26

Andrzej Józef Jan Tęczar